ŠEIMOS CENTRO STARTAS ŠIAULIŲ VYSKUPIJOJE

 

Šiaulių vyskupija gyvuoja pradedant 1997-iais. Anksčiau Šiauliai buvo Kauno vyskupijos dalis, Šiaulių dekanatas. Kokios bažnytinės struktūros  buvo prioritetinės, tai jau aiškėjo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Viena iš jų – Šeimos centrų kūrimas: Lietuvos vyskupų konferencijai (LVK ) pavaldus Lietuvos šeimos centras, vyskupijų šeimos centrai, dekanatų. Taigi, Šiauliuose jau buvo dekanato šeimos centras, kuris ir buvo pagrindu Šiaulių vyskupijos šeimos centrui. Centro darbuotojai – savanoriai ir savanorės, kurie aukojo savo profesines žinias, laiką, kompetencijas šeimų labui. 

 

1998-iais  jau formaliai pradėjo darbą Šiaulių vyskupijos Šeimos centras. Bepigu buvo naujajai direktorei, kai radau jau besidarbuojančius kolegas: gyd.   Liudą Bekerienę,  gyd. Astą Damkuvienę, gyd. Algį Andziulį; medikes-uolias lektores Aleksandrą Sakalauskienę, Renatą Pocevičienę, greta buvo pilni idėjų Diana ir Žanas Neimaniai. Jau gyvavo Jaunuolių rengimo Santuokos sakramentui programa. Didelis dėmesys skirtas mūsų - darbuotojų dvasiniam ugdymui ir kvalifikacijos kėlimui, nes galėjome pasimokyti specifinių metodikų, gauti vaizdinių priemonių iš šalių, kur Vyskupijų Šeimų centrai jau turėjo didesnę patirtį. Tokiems ryšiams tarpininkaudavo Lietuvos VK,  Šeimos centras bei mūsų vyskupas Eugenijus Bartulis. Savo žiniomis ir patirtimi dalinomės su Šiaulių vyskupijos dekanatų šeimos centrais: organizuodavome bendras stovyklas- rekolekcijas, su jaunimu išvykdavome į tarptautines darbo ir poilsio stovyklas, kurias, mūsų džiaugsmui, organizavo broliška Vokietijos Hildesheimo vyskupija; būdavo ir svečių lektorių iš užsienio. Vyskupijos uoliosios pavyzdingos šeimos dalyvavo Romoje vykusiame Šeimų kongrese,  Jubiliejiniame susitikime su Popiežiumi 2000-aisiais, ne viena šeima tapo jaunųjų šeimų patarėjais, konsultantais.

Krikščioniška šeimų dvasia – visuotinės Bažnyčios lūkestis. Dvasinė parama šeimai reikalinga ne kaip receptas, konkretus uždavinys, bet pagalba  pažinti, pasirinkti vertybes ir jomis gyventi kasdienybėje.

Politikams patinka piliečių neutralumas. Šeima turi jausti savo pilietinę vertę. Ji turi ne tik pareigas, bet ir teises, ir tai svarbu visuomenei, nes šeimoje bręsta žmogaus kokybė. Svarbu, kad būtų atmetami gundymai, pastojamas kelias nuodėmei, kad būtų puoselėjama gyvybės kultūra ir ištikimybė.  Be susitikimo su Kristumi asmeniškai gyvos krikščioniškos šeimos nebus, nebus tikro džiaugsmo, kuris būna kaip kantrybės ir meilės gėlė. Liudijimo katechezė yra  veiksmingesnė, negu mokymo katechezė, nes religinis sąmoningumas bręsta dideliuose ir mažuose kasdienybės įvykiuose – taip moko autoritetingi teologai, taip moko gyvenimo praktika. Būti tėčiu ar mama šeimoje yra dieviškas pašaukimas, svarbu tai suprasti ir Santuokos sakramento palaimoje  tuo gyventi. Tėtis ar mama savo pareigingumu, kantrybe, meile gali pralenkti bet kurį ,,pasišventusį“ ir taip būna daugelyje pastovių šeimų. Taigi, mielosios šeimos, Jums  drąsos ir palaimos šventose pareigose.

                                                    Buvusi ŠV šeimos centro direktorė dr.Danė Šlapkauskaitė SJE